Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 40 straipsnis reglamentuoja galimybę asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dažniausiai taikomas situacijose, kuomet nėra nukentėjusiojo (transporto priemonės vairavimas esant neblaiviam, disponavimas narkotinėmis medžiagomis ir kt.).
LR BK 40 straipsnio 1 dalis numato, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės galimas tik tokiu atveju, jeigu asmuo padarė baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, t. y. atitinkama numatyta didžiausia bausmė negali viršyti šešerių metus laisvės atėmimo ir veika yra tyčinė. Taip pat už asmenį privalo laiduoti teismo pasitikėjimo vertas asmuo.
LR BK 40 straipsnio 2 dalis numato sąlygas, kurias turi atitikti asmuo siekdamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu:
1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir
2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir
3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir
4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Būtina pastebėti, kad asmeniui būtina atitikti visus nurodomus kriterijus, tačiau net atitikus minėtus kriterijus, teismas pasilieka diskreciją spręsti ar asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, ar ne. Teismas vertina ar ateityje asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų, nusikalstamų veikų. Vertinama ar laiduotojas turi pakankamai įtakos paveikti nusikaltusį asmenį teigiamai.
! Atleidimas pagal laidavimą yra galimas tik tuomet, kai už asmens padarytą nusikalstamą veiką numatyta didžiausia bausmė neviršija šešerių metų laisvės atėmimo ir veika yra tyčinė, laiduotojas ir laidavimo prašantis asmuo (laiduojamasis) atitinka tam tikras sąlygas.
Jeigu teismas nusprendžia taikyti laidavimą asmeniui, tuomet turi nurodyti ir konkretų to terminą, taigi, laidavimas gali būti taikomas nuo vienerių iki trejų metų. Laidavimas gali būti su užstatu arba be jo. Tačiau situacijos, kuomet taikomas laidavimas su užstatu yra retos. Esant laidavimui su užstatu laiduotojui nurodoma sumokėti tam tikro dydžio užstatą, kuris bus grąžinamas pasibaigus laidavimo terminui, jeigu asmuo, už kurį buvo laiduota, per teismo nustatytą laidavimo terminą nepadarė naujos nusikalstamos veikos. Užstato dydis nustatomas atsižvelgiant į laiduotojo asmenines savybes ir jo turtinę padėtį. Be to, teismas sprendimu gali paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusiųjų fondą.
Laiduotojui per laidavimo laikotarpį nėra numatyta jokių konkrečių pareigų, tačiau sumokėjus užstatą ir laiduojamajam per laidavimo laikotarpį padarius naują nusikalstamą veiką, laiduotojui gresia netekti sumokėto užstato. Pažymėtina ir tai, jog laiduotojas turi teisę atsisakyti laidavimo.
! Laidavimo laikotarpis nuo vienerių iki trejų metų. Laiduotojas konkrečių pareigų neturi, tačiau teismas gali įpareigoti laiduotoją sumokėti užstatą, kurio jis gali ir neatgauti laiduojamajam laidavimo metu nusižengus pakartotinai.
LR BK 2811 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Už šią nusikalstamą veiką asmuo gali būti baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Nurodyti LR BK 2811 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, todėl užtenka bent vieno iš jų, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį.
Atvejai, kuomet asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą padarius LR BK 2811 numatomą veiką kartu pasireiškia ir kitų poveikio priemonių skyrimu. Pagal LR BK 67 straipsnio 2 dalį pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės šio kodekso X skyriuje numatytais pagrindais, arba lygtinai paleistam iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, gali būti skiriamos šios baudžiamojo poveikio priemonės:
1) uždraudimas naudotis specialia teise;
2) viešųjų teisių atėmimas;
3) teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas;
4) turtinės žalos atlyginimas ar pašalinimas;
5) nemokami darbai;
6) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą;
7) turto konfiskavimas;
8) įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu;
9) dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose;
10) išplėstinis turto konfiskavimas;
11) įpareigojimas pranešti apie gyvenamosios vietos pakeitimą ar išvykimą iš jos.
Nagrinėjamu atveju itin aktualus ir LR BK 68 straipsnis. Pagal LR BK 68 straipsnio 1 dalį teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Taigi, jeigu kaltinamasis padarė LR BK 2811 straipsnio 1 dalyje uždraustą nusikalstamą veiką, t. y. apsvaigęs nuo alkoholio vairavo transporto priemonę, kurią vairuoti reikalinga speciali teisė, vadovaujantis LR BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, tikėtina, jog jam bus skiriama baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, kurios terminas didesnis nei minimalus, bet mažesnis nei tokios poveikio priemonės vidurkis, šį terminą skaičiuojant nuo specialiosios teisės sustabdymo dienos.
Pagal LR BK 72 straipsnį turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas, o kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais (LR BK 72 straipsnio 1, 2, 3 dalys). Teismų praktikoje išaiškinta, kad automobilis, kurį vairuoja asmuo būdamas neblaivus, kai jam nustatomas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengia neblaivumo patikrinimo, kai buvo nustatyti neblaivumo požymiai, yra nusikaltimo padarymo priemonė ir turi būti konfiskuotas. Išimtimi iš šios taisyklės gali būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė.
Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamajam paskirtos kardomosios priemonės – dokumentų paėmimas, rašytinis pasižadėjimas neišvykti, specialiosios teisės (vairuoti kelių transporto priemones) sustabdymas – paliekamos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinamos.
Jeigu prokurorė, siekdama užtikrinti galimą turto konfiskavimą, nutarimu laikinai apribojo nuosavybės teises į automobilį (nustatant visišką nuosavybės teisės apribojimą, uždraudžiant turtą valdyti juo disponuoti ir naudotis), atsižvelgiant į tai, kad automobilis yra konfiskuojamas, laikinas nuosavybės teisės apribojimas paliekamas galioti iki nuosprendžio įvykdymo turto konfiskavimo dalyje dienos.
! Nuosprendyje, kuriame asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, bus apspręstos ir kitos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones. Automobilis, kurį vairuoja asmuo būdamas neblaivus yra nusikaltimo padarymo priemonė ir turi būti konfiskuotas.
